pavarta

1 pavárta sf. (1) Jd, Rs, Erž, Grš duobė kelyje ar kreivas, nelygus kelias, kur galima apvirsti: Kur pavartos, ten virsta vežimas važiuojant J. Nevažiuok, ten yr pavárta kelio vidurė[je] Skdv. Tarpvartė[je] buvo pavárta, ir vežimas vos vos neišvirto Up. Į pavasarį atsiranda kelė[je] daug pavártų Pgr. Tę vieną šoną kelio išarė, o kitą ne, i pasidarė tokia pavárta – negali pavažiuot su vežimu šieno Jrb. Prilaikyk kiek roges ties ta pavárta, kad neapsiverstume su malkoms VšR.